Humanistinė ir egzistencinė terapija

Humanistinė ir egzistencinė psichoterapija nors ir yra dvi skirtingos terapinės kryptys, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusios, papildančios viena kitą bei atsakančios į panašius klausimus, kuriuos kelia ne tik filosofai, psichologai, bet ir patys žmonės. Šiame straipsnyje būsite ne tik supažindinti su humanistine ir egzistencine terapija, bet ir turėsite galimybę suprasti kiekvieną terapinę kryptį atskirai, galbūt net atsakysite į sau kylančius klausimus. Turėsite galimybę sužinoti, ar prireikus pagalbos, ar smalsumo vedini, rinktumėtės vieną iš šių krypčių. Taip pat pabandysime apžvelgti bei suprasti, kodėl šias dvi kryptis vis dažniau galima sutikti kaip vieną.

Humanistinė psichoterapija dar yra žinoma kaip į asmenį orientuota terapija. Čia itin svarbus besąlygiškas teigiamas požiūris ir terapinių santykių nuoširdumas. Terapeutai stengiasi sukurti saugią erdvę, kurioje klientai jaustųsi priimti bei suprasti ir galėtų atvirai tyrinėti savo patirtis, emocijas. Pagrindiniai šios terapijos atstovai yra Carlas Rogersas ir Abraomas Maslowas.

Vienas pagrindinių klausimų, kurį kelia humanistinės krypties atstovai: „Kas padaro žmogų žmogumi?“

Atsakymą į šį klausimą yra tikimasi surasti žmoguje, o ne dalykuose, kurie galėtų suteikti prasmę vietoj žmogaus. Juk kaip žmogus pats gali būti prasmė gyvenime, prasmė sau pačiam. Atstovaudamas humanistinę kryptį, Rogersas tvirtina, jog jeigu žmogui leidžiama pasirinkti – jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes jį žadina savirealizavimo poreikis, kuris glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Kiekvienas asmuo yra ir turėtų būti tikslas sau, nes jame slypi jau ne tik minėtas savirealizavimo poreikis, tačiau ir visiška laisvė, kuria galima patirti bet kokią patirtį. Ir jeigu žmogus tą patirtį priima, tokią, kokia ji yra, tuomet ją ir išgyvena. Taip atsirado labai svarbios sąvokos, atskleidžiančios humanistinę kryptį:

tapatumas (kuo save laikau aš, kaip save realizuoju)
savastis (mintys ir jausmai, kurie atsako į klausimą, kas esu)
tikrasis aš (mano vidiniai norai, tikslai, potencialas)

Autorius Maslow šią psichoterapinę kryptį atskleidė per žmogaus poreikius. Jis teigė, kad „tokius poreikius gali turėti kiekvienas, bet dažniausiai „gerieji“, aukštesnieji poreikiai dominuoja tarp tų žmonių, kurie daugiau laiko skiria savęs vystymui“. Šie poreikiai yra: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pripažinimo ir savirealizacijos. Tačiau gyvendami šia diena, kartais arba dažniausiai – rutinoje, nesusimąstome, jog esame nuolatinėje poreikių tenkinimo piramidėje, kurios hierarchiją keičia ne kas kitas, o mes patys. Didesnis gilinimasis į šiuos poreikius skatina asmens autonomiją, padeda suvokti tapatumo, savasties, tikrojo aš vaidmenis bei padeda labiau įsigilinti į jausmus.

Taigi, pagrindinis humanistinės psichoterapijos principas yra pasitikėjimas žmogaus gebėjimais ir potencialu, skatinantis asmeninį augimą bei saviraišką, siekiant įgyti gyvenimo pilnatvės jausmą ir pasiekti savo vidinį potencialą, kitaip tariant, tapti pilnaverčiu „aš“.

Egzistencinė psichoterapija yra psichoterapinė priemonė, grindžiama egzistencine filosofija, kurią plėtojo tokie rašytojai kaip Viktoras Franklis, Rolas Mėjus ir Irvinas Yalomas. Ši terapijos forma sutelkta į gilų savęs supratimą, atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimą ir prasmės paiešką.

Pagrindinis klausimas, keliamas šios psichoterapijos krypties: „Kaip būti ir kam būti?“

Šis klausimas kyla ne be reikalo, kadangi ši kryptis sutelkia nemažai dėmesio į pagalbą žmogui įsisąmoninti ir patirti savo egzistenciją, atskleisti būtį, tikslus. Rolas Mėjus išskyrė tris būties aspektus:

išorinis pasaulis (tai, kas mane supa)
buvimas su kitais (mano santykis su žmonėmis)
savas – unikalus pasaulis (toks, kokį aš susikuriu, patiriu, suvokiu)

Būties aspektai be abejonės nagrinėja žmogaus būvimą pasaulyje ir kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Juk pats žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis supratimas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai. Klausimas „kaip ir kam būti?“ nurodo, jog asmenys susiduria su pagrindiniais žmonių egzistencijos klausimais, įskaitant laisvę, izoliaciją, beprasmybę ir neretai mirtį.

Taip pat egzistencinė psichologija ir psichoterapija svarsto laisvės, ryžto, nerimo, kaltės problemas. Ši kryptis skatina asmenybę būti autonomiška, daryti sprendimus, prisiimti už juos atsakomybę, kelti sau naujus tikslus.

Egzistenciniai terapeutai padeda klientams išsiaiškinti savo egzistencines dilemas ir ieškoti autentiškų gyvenimo būdų, susijusių su gyvenimui būdingu netikrumu. Daugelis terapeutų integruoja abiejų požiūrių elementus, tiek humanistinės, tiek egzistencinės terapijos, kad sukurtų holistinę ir individualizuotą terapijos formą, atitinkančią unikalius kiekvieno kliento poreikius. Pavyzdžiui, terapeutas gali remtis humanistiniu, besąlygiškai pozityviu požiūriu ir į klientą orientuotis terapijos principais, kartu įtraukdamas egzistencines temas. Dažniausiai tai temos, kurios yra susijusios su gyvenimui būdingu netikrumu ar prasmės radimu kančios akivaizdoje.

Kur slypi panašumas?

Žmogaus asmenybės atvirumas pasauliui, savęs išgyvenimas šiame pasaulyje ir pasaulio pajautimas savyje, yra pagrindinė psichologinė realybė.
Žmogaus prigimtis tokia, kad jam nuolat reikia atsiskleisti, nuolat tobulinti savo galimybes.
Žmogus turi laisvę, valią ir galimybę rinktis savo vertybių rėmuose.
Asmenybė yra kūrybinga, aktyvi būtybė.
Pavienio žmogaus gyvenimą reikėtų vertinti kaip vientisą tapimo ir būties procesą.

Abejose terapinėse kryptyse būtent šios aukščiau minėtos koncepcijos yra bendros. Daug dėmesio skiriama klientui, jo patirtims ir individualumui. Atskleidžiama, kad kai žmogus nuolat nori tobulėti, jis kelia įvairius klausimus, į kuriuos ne visada randa atsakymus. Toks klausimų kėlimas ugdo atsakomybės prisiėmimą už tai, ką žmogus darys, kai gaus atsakymus į savo keliamus klausimus. Nors terapijoje klausimai ir skiriasi, abiem atvejais jie vis tiek keliami tam, jog būtų rasti atsakymai apie žmogaus būtį, tikslą, prasmę.