Individualioji psichologija

„Žmogaus sielos gyvenimas – tai ne buvimas, o tapsmas“ (Adler).

Kaip teigia visuotinė lietuvių enciklopedija, individualioji psichologija yra neopsichoanalizės kryptis, tirianti ir atskleidžianti žmogaus slaptuosius tikslus, prasmes, vidinius dėsnius. Kaip priešpriešą S. Freudo psichoanalizei 20 amžiaus pradžioje sukūrė austrų psichologas A. Adleris.

Individualioji psichologija į žmogų žvelgia holistiškai, kaip į kūrybingą, atsakingą asmenį, kuris, judėdamas susikurtų tikslų link, tampa individualybe savo fenomenalioje aplinkoje.

Pagrindinės Adlerio teorijos prielaidos:

Asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Tai reiškia, kad kiekvienu momentu, kiekvienu veiksmu pasireiškia visas žmogus.
Bet koks elgesys atsiskleidžia socialiniame kontekste. Žmonės gimsta ir gyvena aplinkoje, su kuria privalo palaikyti abipusius tarpusavio ryšius. Žmonių negalima pažinti atsietai nuo aplinkos.
Individualioji psichologija – tai tarpasmeninė psichologija. Svarbiausia – kaip individas sąveikauja su kitais, kartu gyvenančiais. Tarpasmeninių sąveikų transcendencija formuoja jausmą, kad individas yra dalis didesnės socialinės visumos, kurią Adleris pavadinimo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi pasaulio dalis. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indelį į grupės gyvenimą.
Žmonės elgiasi taip, tarsi sąmoningoji psichikos dalis vestų juos viena kryptimi, o pasąmoningoji stumtų į priešingą pusę. Stebėtojo akimis, visos dalinės funkcijos yra pavaldžios individo tikslams ir gyvenimo stiliui.
Adleris tikėjo, kad žmonės žino daugiau, negu patys supranta.
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmais gyvenimo metais. Kartu formuojasi ir gyvenimo stilius – būdas, kaip siekti gyvenimo tikslo, kaip būti reikšmingam ir priklausančiam. Čia labai svarbi gyvenimo patirtis. Būtent patirtis lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Adleris kalbėjo, kad suvokę, jog patirtys daugiareikšmės, kad iš jų galima padaryti įvairias išvadas, suprasime ir tai, kodėl, užuot keitęs elgseną, žmogus savo išgyvenimus iškraipo taip, kad jie derėtų prie ankstesnės elgsenos. Matyt, sunkiausia žmogui pažinti ir keisti save.
Žmogaus elgesys per gyvenimą gali keistis dėl kintančių situacijų ir gyvenimo stiliuje užkoduotų ilgalaikių tikslų. Gyvenimo stilius išlieka gana pastovus visą gyvenimą, nebent psichoterapija paveiktų žmogaus įsitikinimus.
Žmonės nėra priklausomi nuo priežasties, t.y. jie nėra ribojami paveldimumo ir aplinkos. Šie abu veiksniai suteikia tik rėmus ir įtaką, į kuriuos individas reaguoja pagal savo kūrybines galias. Žmonės siekia savo pačių pasirinktų tikslų, kurie, jų manymu, suteiks vietą pasaulyje, užtikrins saugumą ir išsaugos jų savigarbą.
Gyvenimas kelia iššūkius gyvenimo uždavinių pavidalu. Pirmieji trys uždaviniai – tai socialiniai santykiai (geri santykiai su draugais), darbas (darbas prasmingas ir naudingas bendruomenei, tai nebūtinai turi būti apmokamas darbas) ir meilė (artimi intymūs santykiai). Nei vienas negalime pasigirti visišku savarankiškumu. Visi esame tarpusavyje susiję. Mums būtinas ne tik socialinis pripažinimas, bet kiekvienas priklausome nuo kitų žmonių darbo, kiti žmonės savo ruožtų priklauso nuo mūsų indelio. Taigi darbas – esminė žmonių išlikimo sąlyga. Kiekvienas susiduriame su būtinybė suvokti pasaulio prigimtį, Dievo egzistenciją ir esmę, turime nuspręsti, kaip žiūrėsime į šias idėjas. Galiausiai, privalome nuspręsti kaip tvarkytis su savimi.
Kadangi gyvenimas nuolat kelia iššūkius, jis reikalauja drąsos. Drąsa – tai ne gebėjimas, kurį turime arba neturime, Drąsa – tai pasirengimas elgtis rizikingai, kai galimos pasekmės nėra aiškios arba kai jos gali būti nepalankios. Visi esame pajėgus elgtis drąsiai, jei tik esame pasirengę tokiam elgesiui. Mūsų pasiryžimas priklauso nuo daugelio vidinių ir išorinių veiksnių, pavyzdžiui, gyvenimo stiliaus, socialinio intereso laipsnio, nuo to, kaip vertiname galimą riziką, nuo to, kiek orientuojamės į užduotis ar statusą. Turint omeny, kad gyvenimas retai siūlo garantijas, dažnai tenka rizikuoti, jei būtume tobuli, visažiniai ir visagaliai, nereikėtų tiek drąsos. Klausimas, į kurį kiekvienas turime atsakyti, yra toks: ar mums užtenka drąsos gyventi, nepaisant to, kad suvokiame savo netobulumą?
Gyvenimas neturi duotosios prasmės. Mes patys suteikiame jam prasmę – kiekvienas savaip. Mes nusprendžiame ar jis prasmingas, ar beprasmis, ar absurdiškas, ar tikras nuosprendis, ar ašarų pakalnė, ar pasiruošimas kitam gyvenimui. Dreikursas teigė, kad gyvenimo prasmę atskleidžia mūsų veikla dėl kitų, indelis į socialinį gyvenimą ir socialinius pokyčius. Franklis tikėjo, kad gyvenimo prasmė – tai meilė. Prasmė, kurią suteikiam gyvenimui, „nulemia“ ir mūsų elgesį. Mes elgiamės, tarsi gyvenimas išties atitiktų mūsų įsitikinimus.

Adlerio psichoterapijos mokykla remiasi įsitikinimu, kad psichoterapija – tai bendradarbiavimu grįsta šviečiamoji veikla, kurioje dirba vienas ar daugiau psichoterapeutų su vienu ar daugiau pacientų.

Terapijos tikslas – vystyti paciento socialinį interesą bei suprasti asmens individualią logiką.

Pagal Adlerio sekėjų praktiką, psichoterapijos procesas turi keturis tikslus:

Sukurti ir išlaikyti „gerus“ santykius.
Atskleisti paciento dinamiką, konkrečiai – gyvenimo stilių ir tikslus, bei įvertinti, kaip jie veikia jo gyvenimą.
Per interpretacijas pasiekti įžvalgą.
Perorientuoti pacientą.

Individualios psichologijos terapija išlaisvina asmenį iš senojo gyvenimo stiliaus ribojančių gniaužtų ir nuo nerealaus susikurto gyvenimo tikslo. Tokiu būdu asmenybė pasikeičia iš esmės. Terapeutas nėra technikų žinovas ir taikytojas, jis menininkas, gali vesti ten, kur pats yra nuėjęs.