Meilė šeimoje. Kodėl svarbus ryšys vaikystėje?

Vaikas, kuris patiria besąlygišką tėvų meilę, išmoksta ir pats mylėti bei priimti meilę iš kitų.

Daugelis turbūt yra girdėję, jog jeigu mums nepavyksta patenkinti savo meilės poreikio, mūsų gyvenime nukenčia daugelis sričių. Meilė – tai ne šiaip jausmas, tai veiksmas, kuris kyla iš jausmų. Būtent toji meilė ir jos poreikis yra būdingas kiekvienam iš mūsų nuo tos akimirkos, kai gimstame. Yra žinoma, kad meilė šeimoje formuoja žmogaus asmenybę ir padeda kurti stiprius ryšius ne tik šeimoje, bet ir su kitais žmonėmis. Tai esminė sąlyga sveikai psichologinei, emocinei ir socialinei vaiko raidai.

Emocinė parama ir saugumo jausmas

Viena svarbiausių meilės reikšmių šeimoje yra emocinė parama, kuri suteikia vaikui saugumo jausmą. Juk būtent tada, kai vaikas priimtas ir mylimas, jis gali laisvai tyrinėti pasaulį, išreikšti savo jausmus ir idėjas. Vaikams yra itin svarbu, kad mama ateitų į pagalbą, kai jis ją pašaukia. Tokiu būdu, kai mama ateina ir rūpinasi, vaikui formuojasi pasitikėjimo jausmas, na, o be pasitikėjimo, nebus ir saugumo pojūčio. Vis dėlto vaikui įtaką daro ir tėvų santykiai. Juk nedaug tėvų susilaiko, kai kyla pykčiai. Pykčiai, o ypač tie, kurie vyksta dėl vaiko elgesio, gali priversti vaiką jaustis bejėgiu. Taip dažniausiai nutinka tada, kai tėvai neigiamai kalba apie vaiko elgesį, kuris nepasikeis, o tik blogės tokioje situacijoje. Akivaizdu, kad konfliktai prisideda prie neigiamo savęs vertinimo, gali turėti įtakos ir saugumo jausmo formavimuisi.

Iš tiesų šeimoje turime būti savimi. Neturėtume bijoti rodyti savo jausmų, kad ir kokie jie būtų, neigiami ar teigiami. Nuo mažens vaikui reikia aiškinti, kodėl ir koks jo elgesys kelia vienokius ar kitokius jausmus, tik tada vaikas nesijaus puolamas ir kaltas. Vaikas jaus, kad jo emocijos svarbios, suprantamos ir mokysis pats jas atpažinti bei valdyti.

Psichologinė sveikata ir gerovė

Jau išsiaiškinome, jog meilė šeimoje turi didelį poveikį vaikui ir jo asmenybės formavimuisi. Yra net tyrimų, kurie sako, jog tie, kurie jaučia tėvų meilę ir palaikymą, rečiau patiria psichologinius sunkumus, pavyzdžiui, depresiją ar nerimą.

JAV atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 14 000 vaikų, mokslininkai nustatė, jog 40 % vaikų neturi stiprių emocinių ryšių su tėvais. Remiantis „Sutton Trust“ ataskaita, jei vaikai iki 3 metų neužmezga tvirtų ryšių su tėvais, suaugę turi didesnį polinkį į agresyvumą, hiperaktyvumą. Formuoti prieraišumą prie tėvų nėra sunku, tai galima padaryti paprastais veiksmais, pavyzdžiui, kūdikio laikymas rankose, jo poreikių patenkinimas, išklausymas. Tokie vaikai rečiau susiduria su jau minėta depresija, stresu. Tačiau tų, kurie neturi tinkamo ryšio su tėvais bei prieraišumo, elgesys kitoks. Tokie vaikai linkę nebaigti mokyklos, neįgyti išsilavinimo, jie vengia tėvų bei yra susierzinę. Akivaizdu, kad būtent meilė formuoja prisirišimą, kuris ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujų situacijų, žmonių, stabilią psichologinę sveikatą.

Konfliktas nėra problema, problema yra negebėjimas jo išspręsti taikiai

Turbūt visi sutiktume, jog pykčiai yra neišvengiama realybė, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kaip tai gali veikti vaikus. Net ir maži, bet dažni pykčiai gali turėti reikšmingą poveikį vaikui.

Tie, kurie augo aplinkoje, kurioje dažnai kilo konfliktai, dažniau jaučiasi nesaugūs. Nuolatinis ginčų stebėjimas gali sukelti stresą, įtampą ir nerimą. Juk kartais konfliktinėse situacijose kalbama apie tai, koks blogas tėtis ar bloga mama, kaltinama dėl auklėjimo stiliaus. Tokių situacijų matymas verčia manyti, jog konflikto sprendimo metu normalu priekaištauti. Tai gali lemti ir padidėjusį vaiko agresyvumą ne tik namuose, bet ir darželyje/mokykloje, o dėl probleminio vaiko elgesio tėvai gali sulaukti skambučių iš ugdymo įstaigų, policijos pareigūnų ar vaiko teisių specialistų apsilankymo.

Taigi, vaikai būdami šalia ar dalyvaudami konfliktuose mokosi, kaip reikia pykti, kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti. Toks elgesys atkartojamas su broliais, sesėm, klasiokais, draugais, o vėliau ir su suaugusiais. Yra ir tokių situacijų, kurių metu stengiamasi sutaikyti tėvus, juos guosti, pataikauti vienam iš tėvų. Tačiau tada, kai patys tampa agresyviais, jie pradeda rėkti ant tėvų, teigia, jog jie pavargo nuo pykčių, jog nenori su jais gyventi.

Ilgalaikės meilės šeimoje įtaka

Turbūt visi esame girdėję mintis: „mano šeimoje taip (ne)buvo“ ar „du žmonės iš skirtingų šeimų visada turi skirtingas nuomones.“ Juk būtent ilgalaikės meilės šeimoje įtaka lemia vaiko norą kurti panašius santykius savo šeimoje. Tad nors kartais kuriančiųjų patirtys šeimoje skirtingos, bet daugelis, kurie matė darnius santykius šeimoje, sukuria tokius ir savojoje. Tas vaikas, kuris augo šeimoje ir jautė meilę bei palaikymą, užauga emociniu požiūriu stipresniu žmogumi ir lengviau susidoroja su gyvenimo iššūkiais. Iš tiesų tai ne vienintelės geros savybės, kurias įgauna vaikas, matęs darnius santykius ir meilę šeimoje. Vaikas mokės reikšti ir savo jausmus, bus linkęs valdyti emocijas ar net turėti geresnę sveikata, nes patirs mažiau streso.

Apibendrinant galima teigti, kad …..

Ilgalaikė meilė šeimoje turi didelę įtaką žmogaus gyvenimui, juk kartais net nesusimąstome, jog vienas mažas veiksmas gali turėti tokį didelį poveikį. Gražūs, darnūs santykiai, kuriuose yra meilės, pagerina vaikų gyvenimo kokybę, prisideda prie sveikos ir stiprios asmenybės kūrimo. Taigi, tėvai turi atsakomybę ir galimybę sukurti tokią aplinką, kuri leistų vaikui jaustis saugiam, mylimam ir vertinimui, o kaip jau įsitikinome, tai gali turėti teigiamą įtaką vaiko gyvenimui.