Dramos terapija

Tikriausiai yra tekę girdėti posakį „nebūk toks dramatiškas“, kuris neretai suskamba kaip labai kontroliuojantis, įstatantis į rėmus, kokie turime būti. Neretai po to randasi vidinis užsidarymas, noras gintis, kurie trukdo pajausti ne tik savo poreikius, savo emocijas, išgyvenimus, tačiau ir suprasti kitą asmenį. Šiandien panagrinėsime terapinę kryptį, kuri padeda išlaisvinti savo emocijas, priima bet kokius išgyvenimus ir kurioje negalioja rėmai, nustatantys, kiek per mažai arba per daug dramatiškas gali būti. Išsiaiškinsime kas yra ta dramos terapija.

Kokie yra pagrindiniai dramos terapijos veikimo principai?

Dramos terapija, taip pat žinoma kaip psichodrama, yra terapinis metodas, kuriame naudojami teatriniai ir dramatiški elementai, skatinantys emocinį ir psichologinį gydymą. Tai unikali ir kūrybinga psichoterapijos forma, kuri įtraukia asmenis ar grupes į įvairią, dramatišką veiklą, siekiant išreikšti savo emocijas, stiprinti savimonę ir tobulinti tarpasmeninius įgūdžius. Dramos terapija remiasi įsitikinimu, kad įsitraukimas į kūrybinius ir teatrinius procesus gali būti galingas asmeninio augimo ir savęs atradimo įrankis.

Vienas iš esminių dramos terapijos komponentų yra dramos technikų ir pratimų naudojimas. Tai gali būti improvizacija, vaidmenų žaidimas, istorijų pasakojimas ir kita kūrybinė veikla, leidžianti dalyviams įkūnyti skirtingus vaidmenis ir scenarijus. Daugelis dramos terapeutų naudojasi tekstu, spektakliu ar ritualu, kad praturtintų terapinį ir kūrybinį procesą. Įeidami į skirtingus vaidmenis, asmenys gali suprasti savo emocijas ir perspektyvas, ugdyti empatiją kitiems, tai padeda netgi geriau suprasti kito asmens patirtį, situaciją. Improvizacija ypač skatina spontaniškumą ir autentiškumą, suteikdama dalyviams galimybę tyrinėti ir išreikšti savo tikrąjį save palankioje ir nesmerkiančioje aplinkoje. Dramos terapija padeda kurti stiprų bendruomeniškumo jausmą ir atrasti naujus būdus, kurie padeda įveikti iššūkius. Tai labai veiksminga dirbant su asmenimis, patiriančiais nerimą, stresą, priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų. Taip pat asmenimis, kurie patiria sunkumus komunikuojant su kitais ar turintiems tarpusavio santykių problemų ir daug kitų.

Kitas esminis dramos terapijos aspektas yra katarsio patyrimas. Šis žodis kilęs iš senovės graikų ir reiškia dvasinį apsivalymą, emocijų bei jausmų paleidimą, kurį žmonės neretai patiria per meninę raišką. Katarsis daugiausiai patiriamas, kai yra susitapatinama su kokiu nors veikėju: spektaklyje, knygoje. Tikriausiai kažkada yra tekę pagalvoti apie savo vertybes, gyvenimą, kuomet buvote labai įsijautę į knygoje esančius veikėjus, ar spektaklyje vaidinančius artistus, kurių likimas susiklostė ne itin lengvai ar sėkmingai. Būtent ši būsena neretai sukelia gailestį, liūdesį ir daug kitų intensyvių emocijų, kurios pasibaigus knygai ar spektakliui dažnai nuslūgsta, o tokia būsena žmogui padeda pasijausti geriau, labiau žinančiam bei suprantančiam savo gyvenimą, aiškiau suvokiant savo vertybes, ir, galbūt, dažniau jas permąstant. Galima sakyti, jog tai įgalina savo paties gyvenime, o žinojimas, kas rūpi man pačiam ir ko man reikia, gali išlaisvinti visas abejones. Na, o atsakomybė už savo gyvenimą netampa sunkumu, kai vidinė emocinė įtampa paleidžiama. Dramos terapijoje šis emocinis išlaisvinimas gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, išreiškiant užgniaužtus jausmus, susiduriant su neišspręstomis problemomis. Katarsio procesas gali būti ir išlaisvinantis, ir transformuojantis, padedantis asmenims konstruktyviai apdoroti ir integruoti savo emocijas.

Grupės dinamika taip pat vaidina svarbų vaidmenį dramos terapijoje, todėl ji skiriasi nuo individualių terapijos metodų. Grupiniai užsiėmimai suteikia bendruomenės erdvę, kurioje dalyviai gali dalintis savo patirtimi, bendrauti su kitais ir gauti paramą. Grupės bendravimas stiprina tarpasmeninius įgūdžius, bendravimą ir empatiją, skatina bendruomeniškumo jausmą ir tarpusavio supratimą. Grupės terapinė galia leidžia asmenims matyti skirtingas perspektyvas, mokytis vieniems iš kitų ir pajausti priklausymo jausmą.

Tad nekeista, kad dramos terapijos universalumas leidžia ją taikyti įvairiose aplinkose, įskaitant psichikos sveikatos įstaigas, mokyklas, reabilitacijos centrus ir bendruomenines organizacijas.

Dramos terapijos privalumai:

• Emocijų išlaisvinimas: dramos terapija suteikia žmonėms saugią aplinką ir galimybę išreikšti savo jausmus ir tyrinėti emocijas per vaidmenis. Įvairios teatro veiklos skatina išreikšti jausmus, kuriuos gali būti sudėtinga išreikšti žodžiu, o tai skatina ne tik geriau suvokti save, bet ir suvokti kitus, aplinką.
• Empatija ir supratimas: įkūnydami skirtingus vaidmenis ir perspektyvas, asmenys giliau suvokia kitų patirtį, ugdo tarpasmeninius įgūdžius.
• Geresnis savęs suvokimas: dalyvavimas dramos terapijoje padeda labiau suprasti savo jausmus, reakcijas bei elgesį, tampa lengviau pažinti save. (Koks esu, ką mėgstu, ką sugebu.)
• Komunikacijos įgūdžių tobulinimas: dramos terapija skatina bendravimo įgūdžių plėtrą, įskaitant verbalinį ir neverbalinį bendravimą, klausymąsi, ugdo kalbėjimo įgūdžius bei gebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis.
• Konfliktų sprendimo įgūdžių tobulinimas: ši terapija suteikia galimybę išbandyti įvairius būdus, kaip spręsti konfliktus (ne tik kilusius tarp grupės dalyvių, tačiau ir tokius, kurių neišsprendžiame asmeniniame gyvenime, ar nežinome, kaip spręsti), gerina kompromiso priėmimo įgūdžius, padeda suvokti, kokie yra konstruktyvūs konfliktų sprendimo būdai.
• Kūrybiškumo skatinimas: terapijoje skatinama kurti naujus personažus, istorijas, scenarijus ir juose sudalyvauti, patirti. Tai savaime skatina kūrybiškumą, ugdo gebėjimą prisitaikyti prie įvairių situacijų.
• Savivertės augimas: susidūrus su iššūkiu, maloniausia dalis yra ta, kai jis baigiasi ir mes galime pasidžiaugti sėkmingu to iššūkio įgyvendinimu. Taip yra ir dramos terapijoje, kai jaučiama, kad sėkmingai įgyvendinome vaidmenį arba scenarijų. Tuo metu pasijaučiame labiau pasitikinčiais savimi, savo gebėjimais, jog galime įgyvendinti tai, ko imamės, net jeigu tai ir atrodo sunku.
• Įvairių įgūdžių lavinimas: iš tiesų šioje terapijoje lavinamas ne tik kūrybiškumas, tačiau ir daugelis kitų įgūdžių, pavyzdžiui, problemų sprendimas, gebėjimas dirbti komandoje, kritinis, kūrybinis mąstymas ir kt. Grupiniai užsiėmimai sukuria palaikančią bendruomenę, kurioje asmenys gali dalintis patirtimi, gauti atsiliepimų ir užmegzti ryšius. Tokiu būdu sukuriamas priklausymo jausmas, kuris prisideda prie palankios aplinkos asmeniniam tyrinėjimui ir augimui. (Taip pat lavina šiuos du aspektus.)
• Streso mažinimas: dalyvavimas dramos veikloje gali padėti sumažinti stresą, gerinti emocinę būseną. Įsijautimas į vaidmenis suteikia galimybę atsipalaiduoti, nes asmeniniai skaudūs išgyvenimai dažniausiai būna nukreipti ne į patį save,  bet į tą vaidmenį, per kurį bandome atvaizduoti jausmus, kuriuos jaučiame ir toks metodas yra labai naudingas, kadangi padeda mažinti stresą.

Dramos terapijos trūkumai:

• Galimas diskomfortas: įsitraukimas į tokią veiklą gali sukelti diskomfortą ar nerimą kai kuriems asmenims, ypač tiems, kurie nėra pratę garsiai išreikšti savo jausmus grupėje.
• Konfidencialumo problema: nepaisant pastangų išlaikyti konfidencialumą, dramos terapijos metu gali atsirasti pavojus, kad kai kuri asmeninė informacija bus perduota kitiems dalyvaujantiems asmenims.
• Specialisto problema: vis dažniau atsiranda manančių, jog suvaidinus situaciją savaime ateina pagerėjimas, tačiau terapijos metu gali kilti daug įvairių sunkumų. Pavyzdžiui, klientas gali pernelyg stipriai įsijausti į kito asmens istoriją, kurią sutapatina su savimi, savo patirtimi, o tai gali sukelti daug įvairių emocinių sunkumų, su kuriais gali kilti tikras iššūkis susitvarkyti. Būtent tam reikalingas gerai savo srityje nusimanantis, nuolat save tobulinantis specialistas, kuris išmanytų, kaip klientą sugrąžinti į „čia ir dabar“ būseną, kaip jam padėti susitvarkyti su kilusiu susitapatinimu, kuris kartais gali būti itin dideliuose kraštutinumuose.  
• Netinka visiems: ne visi gali praktikuoti šią terapiją. Tai nėra tinkama asmenims, kurie turi sunkių psichikos sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, psichozę, maniją, disociaciją ar neretais atvejais ir bipolinį afektinį sutrikimą, depresiją. Tačiau pastarųjų naudingumui terapija gali būti ir naudinga. Tai turi įvertinti ne tik pats besikreipiantysis pagalbos, bet ir gydytojas ar psichologas/psichoterapeutas/psichiatras.  Jeigu asmuo patyrė itin sunkius emocinius išgyvenimus, derėtų įsivertinti ar tokia terapija yra tinkama (dažniausiai rekomenduojama kiek vėlesniame „gijimo“ etape). Taip pat vengiama rekomenduoti šią terapiją tiems asmenims, kuriems sunku skirti realybę nuo fantazijų, iliuzijų. Rekomenduojama įsivertinti visus sutrikimus ir sunkumus, nes priklausomai nuo patirties, nuo asmens gebėjimo ir noro tvarkytis su šiais dalykais, tam tikromis asmeninėmis savybėmis, kai kuriais atvejais gali pabloginti jų esamą būklę. Tokiu atveju dažniau yra siūlomi kiti pirminiai pagalbos būdai, pavyzdžiui, asmeninė psichoterapija, kurios metu galima aptarti dramos terapijos reikalingumą ar kitas terapinės kryptis, kuriose nėra naudojami dramos elementai.

Taigi, dramos terapija yra išties unikalus būdas padėti sau susitvarkyti su traumomis, emociniais sunkumais. Norisi pridurti, jog šioje terapijoje galima sau padėti ir visai kitose srityse, kurios nebuvo aptartos, pavyzdžiui, įveikiant scenos ar viešojo kalbėjimo baimę, sustiprinti savo kognityvines funkcijas: dėmesį, mąstymą. Dramos terapija gali padėti išlaisvinti žmogų visomis prasmėmis, tiek nuo vidinių traumų ir sunkumų, iki kasdienio streso, įtampos. Toks išlaisvinimas lemia geresnę psichologinę, emocinę bei fizinę savijautą.

            Straipsnį parengė psichologė Simona Cimbalistaitė